Ruduo prie praviro lango
Mes būsim liūdni tarsi dvi kanarėlės,
Kai langą pamiršus užverti sušalo,
Kaip dvi rudens skersvėjo paliestos gėlės
Ar du kaliniai prie vienintelio stalo.
Nors kaip ten bebūtų – žiūrėsim į veidus,
Tu – mano, aš – tavo, – akim pasakysim.
Aukštai virš namų mėnuo debesis laidos
Ir mudu tą naktį tamsoj pasiklysim.
Keisčiausia – tikėsim: tu – mano, aš – tavo...
Bet tai nepadės vienam kitą surasti –
Pajuodęs šešėlis nuo augančio klevo
Toks pats naktyje kaip nuo stulpo ar rąsto.
Ir tai sužinoję nuliūsim lyg gėlės –
Tos dvi kambarinės ant mūsų palangės...
......................................................................
O rytą prabusim per rudenio gėlą
Akim užmerktom ir sušalusiom rankom...