Tik tamsai į širdį pabeldus
Tu nerimo langą atversi –
Žibintų numelsvintas kalsis
Žolės nepažįstamas veidas.
Ir lapų šiurenimas kitas –
Skara apsigaubę jie melsis...
O žvaigždės pasiekiamos, tarsi
Dangaus būt į Žemę išvytos,
Kad tu jas pakėlus paleistum
Naktidrugiais skristi į viršų...
Ir nerimą savo užmirštum,
Ir niekad savęs nebeteistum,
Ir niekad savim nekentėtum,
Ir niekad savy neieškotum
Minčių, kurios naktį išbraido –
Tereikia sakyti: atleidau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-12-21 17:47:47
Atleisti lengviau.
Neatleidau.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-12-18 00:08:04
Gydo...ir gildo :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-17 22:39:56
Gera skaityti
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-12-17 19:17:19
...laimingo skrydžio...sparnai laisvi...
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2014-12-17 16:54:57
gražuuuu..nei pridėt nei atimt.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-12-17 16:28:07
Likimo nuliūdusiu veidu...
Taip ir peršasi papildoma paskutinė eilutė.
Iš(laisv)ėjimas – tokia vieno mano eiliaus paantraštė :-)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-12-17 08:58:21
Tikrai, sujaudinantis. Deja, mintys vis ieško to žodžio, kuris vis atvertų naujas prasmes, neleistų sustoti...