Tik tamsai į širdį pabeldus
Tu nerimo langą atversi –
Žibintų numelsvintas kalsis
Žolės nepažįstamas veidas.
Ir lapų šiurenimas kitas –
Skara apsigaubę jie melsis...
 
O žvaigždės pasiekiamos, tarsi
Dangaus būt į Žemę išvytos,
Kad tu jas pakėlus paleistum
Naktidrugiais skristi į viršų...
 
Ir nerimą savo užmirštum,
Ir niekad savęs nebeteistum,
Ir niekad savim nekentėtum,
Ir niekad savy neieškotum
Minčių, kurios naktį išbraido –
Tereikia sakyti: atleidau...