Ištverti gyvenimą (12)

Į laidotuves suvažiavo visa plati Jonės giminė, tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės su šeimomis. Visas mokytojų namas gelbėjo ruošiant šermenis, visas miestelis gražiai palydėjo. Kai ištuštėjusiuose namuose liko tik giminaičiai, šeima susėdo pasitarti, pas ką toliau galėtų gyventi senoji Jadvyga. Ji išklausė visų pasiūlymus, kurį laiką galvojo, paskui linktelėjo galva, lyg susitarusi su savim, ir klausiamai pasižiūrėjo į Edgarą, Justiną, Liną. Tie, tarsi to tik ir laukę, padėkojo giminaičiams už pasiūlytą pagalbą – mėgins, bent kol kas, tvarkytis patys. Tas be žodžių priimtas sprendimas apstulbino giminę – kas virs valgį, kas skalbs, valys namus? Edgaras nuramino – kol Jadvyga pajėgs ir norės, valgį virs pati, jis padės kaip mokėdamas, mergaitės atvažinės pasimainydamos dažną savaitgalį, supirks produktus, paruoš pusfabrikačius, sukraus šaldiklyje, apskalbs, susitars su kaimynais, kas atneš pieno, daržovių. Išvažinėjo giminės traukydami pečiais, bet Jadvyga daugiau nesileido į kalbas.
Ir gyveno, visų nuostabai, žentas su uošve gražiai sutardami. Jadvyga šeiminikavo kiek pajėgdama, mergaitės atvažiavusios nudirbdavo sunkesnius darbus. Nebebuvo ginčų, barnių namuose, Edgaras papasakodavo senajai, kas vyksta už namų sienų, ir su kantrybe klausydavo jos kažkelintą kartą kartojamų atsiminimų apie jaunas dienas, gyvenimą tėvų namuose, santuoką, vyro žūtį. Turėdama daug laisvo laiko, Jadvyga šiltu metų laiku sėdėdavo ant suolo su knyga, kiek skaitydavo, kol dar neblogai matė, kiek stebėdavo mokyklos gyvenimą, šnekteldama su kiekvienu praeinančiu namo kaimynu, kurių daugelis jau buvo nauji. Viena sėdėdavo ir kas bepasakys, ar atsimindavo, ar ilgėdavosi draugių; niekad niekam nesiguodė.
Edgaras daugiau nebeklajodavo po miškus su medžiotojais, nebeuogaudavo tyre vaivorų, spanguolių, tik retkarčiais dar išeidavo pažvejoti – kai po kaitros dienų pradėdavo baustis lietus ir jis žinodavo, kad gerai kibs žuvys. Mopedą pardavė, eidavo pėsčias, meškere nešinas, visada į tą pačią vietą – prie žvyro karjero, kartais nubrisdavo palei kanalą iki Minijos.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Edgaras buvo  išrinktas į miestelio, vėliau ir rajono valdžią, įstojo į vieną dešiniųjų partijų, bet per savo įkyrų, atkaklų ginčininko būdą, nesiskaitymą su kitų nuomonėmis, buvo nemėgiamas ir neilgai trukus išstumtas iš visų postų. Tiesą sakant, nelabai ir besirūpino juose išsilaikyti.
Nežinia, kiek ta idilė būtų trukusi, jei kartą grįžęs namo nebūtų radęs Jadvygos gulinčios ant grindų – apsvaigusi galva, skubėjusi atsisėsti, bet nepataikė ant kėdės, krito, lūžo koja ir štai – smertij pričina. Taip ir pasakė felčerei, kai atvažiavo greitoji. Operacijos atsisakė, o chirurgas nelabai ir teįkalbinėjo – rezultatai abejotini ir nežinia, kaip atlaikytų pačią operaciją, juk jau atšvęstas devyniasdešimtmetis.
Paguldė Jadvygą miestelio ligoninėn slaugai. Atrodė, kad ji apsiprato naujoj vietoj, buvo žvali ir šneki, labai nemėgo būti viena. Ištaikiusi laisvą valandą, Agota ateidavo su ja pabūti ir jos visai nedžiugino tas perdėtas žvalumas, aktyvumas, žinojo, kad po jo ateis slopinimas ir tik tada spręsis, ar išgyvens senoji. Jadvyga nebekartodavo to smertij pričina, o kiekvieną kartą klausdavo, ar galima taip ir gyventi – nevaikščiojant. Agota patvirtindavo – galima.
Vieną rytą Jadvyga nubudo anksti, dar nė nedegė žibintai gatvėj, tik pro praviras palatos duris smelkėsi blausi šviesa iš koridoriaus. Gulėjo rami, nebarškino šaukšteliu į stiklinę, kad kas ateitų. Perbraukė ranka per plaukus – reikėtų susišukuoti. Atsisėdo, sugraibė ant spintelės padėtą veidrodėlį, šukas, jau buvo bekelianti ranką, bet kažkas sustabdė – blausioj, vaiduokliškoj šviesoj iš veidrodėlio į ją žvelgė senas, raukšlėtas, nustebęs veidas užkritusiais vokais, apsuptas netvarkingai stirksančių žilų plaukų kuokštų – klaikus ir nepažįstamas. Nuostabą veide pakeitė siaubas ir Jadvyga pasiskubino padėti veidrodėlį, kad to veido nebematytų. Atsigulė. Gulėjo tylutėliai, mėgindama suprasti, kas nutiko, kur ji, bet mintys buvo padrikos. Kai rytą prasidėjo įprastas ligoninės gyvenimas, Jadvyga paklusniai vykdė slaugučių nurodymus, bet buvo tarsi ne čia, niekuo nebesidomėjo, atrodė giliai apie kažką užsigalvojusi, tik kai Agota atėjo į palatą vizituoti, ji staiga nudžiugo, suradusi žodžius tam naujam, ją užvaldžiusiam jausmui įvardinti, sugriebė daktarę už rankos ir pasakė:
– Aš nebenoriu gyventi!
Geso Jadvyga greitai, kaip bebaigianti degti vaško žvakė, paskutinę dieną dar blykstelėjo sykį, dar norėjo kažką pasakyti Agotai, o gal ir ne jai, gal kažkam kitam, bet nieko kito šalia nebuvo. Ir jos neliko.
Vėl suvažiavo giminė į laidotuves, suėjo kaimynai, Tado našlė, kaip Eglė žalčių karalienė, atsivedė savo jau ūgtelėjusius tris sūnelius ir dukrelę, o tam žmonių šurmuly Edgaras vis laukė, kad tuoj tuoj pasigirs senosios:
– Pirmoj eilėj, viską pametęs... – jis tarsi nemokėjo gyventi savo protu, be Jadvygos nurodymų.
Nepasigirdo, tai Edgaras pats, pasitardamas su dukromis, kaimynais organizavo pakasynas, o svetimiesiems laidotuvininkams išsiskirsčius, vėl susėdo šeima pasitarti dabar jau kaip jam, Edgarui, toliau gyventi. Jis suprato, kad vaikai rūpinasi norėdami jam gero, bet buvo labai skaudu, kad kėsinamasi spręsti už jį.  Išklausė visų nuomonių, pasiūlymų tylėdamas, niūriai želgdamas iš padilbų ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė esąs tvirtai apsisprendęs – gyvensiąs vienas. Ne karšinčius!
Praėjus bene savaitei kažkas sulaužė tą apipriususį, gerokai patrešusį, nors kiekvieną pavasarį vis kita spalva perdažomą, bet dabar jau nebeatpažįstamos spalvos suolą prie mokytojų namo durų; sulaužė nepataisomai. Edgaras nunešė lūženas į katilinę, sušlavė šiukšles, dar pastovėjo susimąstęs, žvelgdamas į tuščią vietą, ir pats sau pasakė:
– Tarsi nebūta.
Neilgai trukus jis išsikėlė gyventi kitur.
 
 
Praėjo bene metai po to, kai Agota visa tai papasakojo Poliui. Sykį, gražų gegužės sekmadienį, Motinos dieną, ji sėdėjo miestelio skvere, ilsėjosi. Priėjo Polis, lyg ruošėsi ko klausti, bet susidomėjo pro šalį einančiais žmonėmis – bažnyčioje baigėsi pamaldos. Dauguma jų buvo pagyvenę, Polis beveik visus juos pažinojo, sveikinosi, paskui tarsi nušviestas kažkokios staiga atėjusios minties, nustebęs pasižiūrėjo į Agotą ir iš lėto, skanduodamas žodžius, paklausė:
– Ir jie visi visą tą laiką viską apie mane žinojo, tik aš vienas nežinojau nieko?
– Žinojo, Poli. Nereikia to žinojimo bijoti – iš esmės žmonės yra geri. Dabar žinai ir tu, tau rinktis, kaip gyvensi. Protingi žmonės per žinojimą susigiminiuoja, kvaili tampa priešais. Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu.
Abu ilgai tylėjo. Paskui Polis, matyt, atsiminė, ko norėjęs paklausti:
– Kur dingo tas sąsiuvinis su paukščiais – „Ištverti gyvenimą“?
Deja, Agota nežinojo.
 
(Pabaiga)
daliuteisk

2014-12-15 00:15:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2015-01-05 22:13:23

Viską perskaičiau tarsi skaniausią, sveikiausią vandenį gerdama, ačiū.

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-12-15 19:16:26

Sklandžiai ir su giliu dėmesiu žmogui papasakota likimo istorija, suteikiant jai apsakymo formą (informatyviai, bet glaustai, apibendrinant).
Rašant kūrinį net pati tikriausia medžiaga apdorojama, apgalvojamas dėstymas, bet tai daugiau mažiau darbas. Svarbiausia – turėti ką pasakyti.
Skaitytojai įvairūs, galbūt ne visiems paprasta sekti tiek mačiusiu ir surinkusiu Autorės žvilgsniu, įsivaizduoti to meto buitį ir realijas, gali būti dėl įvairių priežasčių kol kas nelabai aktuali pati tema. Kaip ir kiekvienu kūriniu, pirmiausia patiki paliestieji.
Kad ir tuo iš praeties iškeltu nebereikalingu motinų suolu (– Tarsi nebūta. – kaip ir sėdėtojų) arba senos moters pajausta riba (– Aš nebenoriu gyventi!) susitikus tą klaikų ir nepažįstamą pavidalą veidrodėlyje. Tokios ir panašios detalės pasako daugiau už protingiausius teiginius ar graudinimus.
Šioje prozoje apie gyvenimo prozą yra ir poezijos, lyrikos bei visų kitų gyvenimo naštą apibendrinančių žanrų, kalbančių apie meilę, pakantumą, skatinančių mąstyti.
---
Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu. Pirmoje dalyje suabejojau, dabar, po visko, suprantu: neteisk žmonių, pasikalbėk, pabandyk pažinti  – ištverti bus lengviau.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-12-15 18:45:49

Į tokį susimąstymą įpuoliau perskaičiusi... gaila, kad jau pabaiga... nors džiaugsmo maža tuose ištvertuose gyvenimuose, bet jie kažkaip stiprina. Tokie tat gyvenimai... Ačiū Dalija. Jie, kaip rudens lapai gula ir gula, bet jūsų aprašyti, nušvito savo spalvom...

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2014-12-15 18:38:31

Na, o dabar aš pradėsiu skaityti. Man tai bus pradžia. Gal ryt, gal poryt pradėsiu, o baigsiu  jau tuomet, kai baigsiu. Bet savęs skaitymu neprievartausiu.
 Nežinau, koks  jausmas  apima žmogų, kai jis  štai parašo  „pabaiga“
Šiandien apie tą patį pradedu rašyti jau ketvirtą ar penktą  kartą. Sarmata, O nuojauta  tokia, kad prisieis ir eilinį kartą..
Bjauru, bet kitaip neišeina.
Ir todėl  nepykite, kad pavydžiu sugebantiems  užbaigti sumanytą darbą.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-12-15 06:57:55

Tokie tekstas liudija apie rašiusio asmens pastabią akį, jautrią širdį ir nesudrumsčiamą meilę aplinkiniams.Kiek besitęstų Jūsų veikėjų gyvenimai, kai pamatau pastabą, jog čia jau pabaiga, pagaunu save šnabždant: " Norius dar..."Tai ne mano išskirtinis apetitas, o teksto magija.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-12-15 01:01:09

Nemoku komentuoti prozos. Tiesiog Jus skaitant viskas atrodo labai sava. Sunku tą jausmą perteikti žodžiais. Na, viskas čia pat, šalia...