Ties riba

Man neramu,
kai lapkričio benamis vėjas
į lango stiklą
lietaus lašais barbena.
 
Kurtu, atodūsiai prišąla.
Tamsa ir  vienišas  gatvėje žibintas,
o  lapkričio pašėlęs vėjas
į lango stiklą
saujom sniegą bloškia.
 
Beviltis liūdesys
ašarai bestingstant
skirtam kely,
kur spindi ledo žvakės.
 
Baugu man
ir ką čia benuveiksi,
įstrigęs žodis gomury
mintis išvaiko,
atodūsy sunkiam
kančia aprimsta
ir užgęsta,
tamsa akis užspaudžia...
 
 
Ak... kaip atsargiai pervargusi
iš lėto dar vis dunksi —
bandau neužmerktas atmerkti...
Ražas

2014-12-11 17:51:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-12-12 21:50:34

Tikras kūrinys! Įtikinantis.
Žinoma, reikėtų tekstą pagryninti (pvz., kartojasi lapkričio... vėjas), bet čia – jau smulkmė. 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-12-11 22:26:50

Širdis plaka ir bevilčiam liūdesy, kai, atrodo, viska nuveikta ir išsakyta. Pervargusi, bet dunksinti ištikimoji draugė kelia vokus, neleidžia užsimerkti net tamsoj...