Man neramu,
kai lapkričio benamis vėjas
į lango stiklą
lietaus lašais barbena.
 
Kurtu, atodūsiai prišąla.
Tamsa ir  vienišas  gatvėje žibintas,
o  lapkričio pašėlęs vėjas
į lango stiklą
saujom sniegą bloškia.
 
Beviltis liūdesys
ašarai bestingstant
skirtam kely,
kur spindi ledo žvakės.
 
Baugu man
ir ką čia benuveiksi,
įstrigęs žodis gomury
mintis išvaiko,
atodūsy sunkiam
kančia aprimsta
ir užgęsta,
tamsa akis užspaudžia...
 
 
Ak... kaip atsargiai pervargusi
iš lėto dar vis dunksi —
bandau neužmerktas atmerkti...