Santrauka:
Ten saulė prausė nerimą šviesi.
Šitie kalnai juk iš dangaus nukritę --
Viršūnės baltos liko debesy,
Liepsnojo jos lyg rubinai šį rytą --
Ten saulė prausė nerimą šviesi...
Ir aš viršūnių rubinuos nuploviau sielą!
Erškėtis mėlynas atsiriekė dangaus
Kraštelį su pušim žaliausia mielą --
Kvatojo skardžiai, —kur jis nukeliaus
Taip apsikrovęs? Bet diena ramino
Jį, išsigandusį ir pasimetusį kalnuos --
Išėjome visi ieškot bedugnių vyno --
Vienatvės šaltį vėjai išdainuos,
Kalnų viršūnės, likę debesy,
Mes virš bedugnių žemėje visi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2014-12-11 00:08:59
na iš tiesų - nepaprasta platybė! Taip erdvu... net įkvėpiau giliau. Ir kartu, paraleliai - žmogiškosios sielos paveikslas su virpančiu gal nerimu, gal skausmeliu, gal... - verčiantis pajaust.
Jūsų gamtos paveiksluose itin ryškiai atsispindi žmogiškoji būtis. O tai, mano supratimu, ne viasiems pavyksta taip, sakyčiau nuosekliai ir logiškai, atvert. Nuostabus Jūslų kuriamas rūbas...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-08 10:42:06
Tik pažįstantis kalnus, gali taip vaizdžiai juos nupiešti žodžiais...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-12-08 10:10:18
Kiekviena eilutė pilna vaizdumo, o visuma - minties gilumo.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-12-07 21:37:42
Skambiai... :)
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-12-07 21:08:53
Didinga ir erdvu - tokia Jūsų poezija.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-07 20:38:47
Labai išraiškingas antras posmas. Ir apskritai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-07 17:24:24
skambu, gražu...puikus