Šitie kalnai juk iš dangaus nukritę --
Viršūnės baltos liko debesy,
Liepsnojo jos lyg rubinai šį rytą --
Ten saulė prausė nerimą šviesi...

Ir aš viršūnių rubinuos nuploviau sielą!
Erškėtis mėlynas atsiriekė dangaus
Kraštelį su pušim žaliausia mielą --
Kvatojo skardžiai, —kur jis nukeliaus

Taip apsikrovęs? Bet diena ramino
Jį, išsigandusį ir pasimetusį kalnuos --
Išėjome visi ieškot bedugnių vyno --
Vienatvės šaltį vėjai išdainuos,

Kalnų viršūnės, likę debesy,
Mes virš bedugnių žemėje visi...