Ištuštėjimas

Mes būsim graudūs, išsikvėpę ir liūdni,
Kai išsipasakosim užbaigtąsias meiles — 
Kaip skrydis laumžirgio, atsispindėjęs vandeny,
Kaip kelio posūkis, kai saulė nusileidus.
Išsprūs koks lūkestis, svajonė ar viltis
Jau be aistros — ir bergždžia jau, ir drungna.
Susidrovėsime lyg būtume kalti,
Jog nebežinome, ko būtyje užtrunkam.
Ir net pyragas gerklėje sprangus
It akuotuota duona bėralinė,
Nes mūsų meilės plyš, bet ne perpus
Ir jas krankliai nešiosis išdalinę
Po skiautę, trupinį. Žymėsime kelius,
Kuriais slapčia tikėsimės dar grįžti?...
Mažiau, nei tūkstantis? Tiek to, tu nenuliūsk.
Tyli? Klausaisi, kaip vaikaičiai krykščia?
Dabar matai, kad per tave — ne tau.
Tirštėja sutemos ir dūstam kūnų kiaute.
Ar baigėm meiles? Aš susimąstau...
Nėra kur grįžti? Gal Anapus laukia?
Nijolena

2014-12-07 06:58:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-12-07 16:03:59

Tikrai neištuštėjo, o prisipildė... sodrumo netrūksta... ir vis kitaip... patiko 

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2014-12-07 15:39:24

Manau, tai labai geras eilėraštis. Sentimentalumas ir melancholija(?) neužgožia pozityvaus gyvenimo (į)vertinimo. Jei paskutinėje eilutėje nebūtų gal, man dar labiau patiktų.

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2014-12-07 10:47:23

O gal neplyš?