Mes būsim graudūs, išsikvėpę ir liūdni,
Kai išsipasakosim užbaigtąsias meiles — 
Kaip skrydis laumžirgio, atsispindėjęs vandeny,
Kaip kelio posūkis, kai saulė nusileidus.
Išsprūs koks lūkestis, svajonė ar viltis
Jau be aistros — ir bergždžia jau, ir drungna.
Susidrovėsime lyg būtume kalti,
Jog nebežinome, ko būtyje užtrunkam.
Ir net pyragas gerklėje sprangus
It akuotuota duona bėralinė,
Nes mūsų meilės plyš, bet ne perpus
Ir jas krankliai nešiosis išdalinę
Po skiautę, trupinį. Žymėsime kelius,
Kuriais slapčia tikėsimės dar grįžti?...
Mažiau, nei tūkstantis? Tiek to, tu nenuliūsk.
Tyli? Klausaisi, kaip vaikaičiai krykščia?
Dabar matai, kad per tave — ne tau.
Tirštėja sutemos ir dūstam kūnų kiaute.
Ar baigėm meiles? Aš susimąstau...
Nėra kur grįžti? Gal Anapus laukia?