Išlindo nuovargis it pats didžiausias priešas.
Aprimo šėlas buvusių aistrų.
Šį rytą tūnau ir nebesiplėšau,
Tik egzistuoju, bet ne gyvenu..
Sukausto baimė — ar atgausiu kvapą?
Koks ant krūtinės užristas akmuo?
Palikt portretą laimės nenutapius?
Visas giesmes tuoj pat pabaigt giedot?
Ei, atsipeikėk! (tai save aš purtau)
Nepasiduok, girdi? Nepasiduok!
Nuprauski ašarom dvejonių glitų purvą.
Dar vienas šuolis, vienas šūksnis
op!
O čia, žiūrėk, ir vėl diena prašvitus.
Atkus jausmai, mintis, nauji tikslai.
Tavų darbų nepasistvers nieks kitas.
Atsitokėjai? Jau padejavai?
Skubros nėra, bet pareigos rikiuojas.
Apspito dubenys — išplauk, paimk, prikrauk...
Tiek to, einu, kol dar kilnoju kojas.
Šiek tiek gyva. Pats metas vėl kariaut
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-12-03 23:05:04
Gyvenimas eina, kelyje visko pasitaiko, bet svarbiausia nesudėkit ginklų, pats metas kariauti...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-12-03 14:24:03
Didžiausias priešas – gal tingumas.
O štai nuovargis – skalsos draugas.
Baronas Miunchauzenas irgi iš pelkės už plaukų išsitraukdavo.
pabaigt giedot? – poezijai itin netinkanti bendračių kaimynystė.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-12-03 11:26:35
nuprauski dvejonių purvą, bet ne ašarom
Jausmingai perteikta emocija
Anonimas
Sukurta: 2014-12-03 09:34:21
Ar pareigos priešas? Jūs ir kasdienybėje randate poeziją. Tada ir kariauti lengviau. Puiku.