Išlindo nuovargis it pats didžiausias priešas.
Aprimo šėlas buvusių aistrų.
Šį rytą tūnau ir nebesiplėšau,
Tik egzistuoju, bet ne gyvenu..

Sukausto baimė — ar atgausiu kvapą?
Koks ant krūtinės užristas akmuo?
Palikt portretą laimės nenutapius?
Visas giesmes tuoj pat pabaigt giedot?

Ei, atsipeikėk! (tai save aš purtau)
Nepasiduok, girdi? Nepasiduok!
Nuprauski ašarom dvejonių glitų purvą.
Dar vienas šuolis, vienas šūksnis op!

O čia, žiūrėk, ir vėl diena prašvitus.
Atkus jausmai, mintis, nauji tikslai.
Tavų darbų nepasistvers nieks kitas.
Atsitokėjai? Jau padejavai?

Skubros nėra, bet pareigos rikiuojas.
Apspito dubenys — išplauk, paimk, prikrauk...
Tiek to, einu, kol dar kilnoju kojas.
Šiek tiek gyva. Pats metas vėl kariaut