Kai kurios suvokimo gairės
 
Įdomu štai kas: kuo mažiau mąstai, tuo paprasčiau. Jokių sąsajų, įsivaizdavimų, viskas aišku kaip plikė be šlikės. Net ir nelabai gaudantis istorijoje daugeliui siužetas apie konkrečios vietovės žydą turėtų būti suprantamas. Dėdės charakteris irgi: išoriškai gero ūpo, nors linkęs ir užsidaryti, kamuojamas ilgesio, yra tautai standartiškai pripaišomas tinginio bruoželis, taigi žmogus kaip žmogus. Istorija apie tragediją.
Nors, manau, čia tie konkretumai daugiau idėjiniai, ir gali būti, kad kai kuriems skaitytojams mintis nukryps į bendrai amžinojo klajoklio kelią (bedalis vyksta į subendrintą pažadėtąją žemę; iš pradžių, kol buvo gyvas,  gieda, paskui kalbina Aukščiausiąjį, esantį geresniuose matavimuose, o pabaigoje Ritasi tautų katilas – malasi pasaulis po senovei).
 
Norėčiau dar kartą pažymėti, kad labai gerai išnaudoti priemonių resursai, į visumą įskiepijama siužetinei tautai nesvetima saviironija.
Mat veikia pigiausias motelis, ranka apsivyniojama bintu (kančią imituojant?), veiksmas persimeta po žibintu (kalbinamas Dievas ar viešai kariamasi?). Kažkas vis tiek lieka – visai rimtai, o sliekas… irgi turbūt.
Staigi pabaiga – be žiemos gyventi taip tingis, atliepia ir to gero ūpo dėdulės bruožus (tingus, prisimena šaltuosius kraštus), ir veda į minėtąją bendresnę plotmę. Tai atmintis, nostalgija, graudulys…
Iš daugiaprasmybių galima prifantazuoti labai daug.
 
Nepamirštu ir asmeniškai skaitytoją galinčių paliesti momentų (ko gi dažniausiai ieškoma kūrinyje, kodėl rašomi arba nerašomi komentarai? Turbūt atsiliepiama į tai, kas suvokiama, o nereaguojama, kai ne, arba – tiesiog tingisi.
Atrodo, visi yra bendrininkai klajokliai, ieškantys savo pažadėtosios žemės.
 
Sutapimas, telepatija ar kas, bet kaip tik tuo metu, kai atsirado šis kūrinys, aš dirbau prie raštų apie judėjų kultūrą. O kur dar virtualieji namai (pasirodo, būna ir tokių) ir jų kaimynai.
Matyt, amžinosios temos iš tikrųjų nemarios.
Pasisakė Nervas klajoklis

Taiklus pavadinimas,
o kitos kaimyno savybės – 
betarpiško bendravimo atmintyje.

Geras kaimynas - geras dalykas... Tik pageidautina be šlikės. :)))

Atvažiavę žydų emigrantai išsikasė lietuviškus berželius ir išsivežė į Izraelį. Taip pasakojo man vienos kaimo sodybos šeimininkė. Nežinau kaip jie nusigabens, ar praeis muitines, sienas, ar tai apskritai įmanoma, neaišku ar tie medžiai prigis dykumoje. Bet faktas lieka faktu - jie verkė išvažiuodami. Gal ne į temą šitas komentaras...