Jis buvo tikras,
stebuklingai išlikęs,
amžinas žydas iš Meskupo       
gatvės – 
šykštuolis Gobsekas be šlikės,  
bet gojų vaikams visada –
tik dėdė gero ūpo.
 
Emigravęs į Tel Avivą  
bedalis žydas
užsidarė pigiausiam motely,
ir kol buvo gyvas,
iš vienatvės gėrė nektarą
ir giedojo motetus,
bet greit jam neliko
pažadėtoje žemėje vietos.
 
Ir tada apsivyniojęs ranką
kruvinu bintu,
užsidėjęs ant galvos vainiką – 
o ne, ne erškėčių –
iš žolynų supintu,
kalbino Dievą
po šventuoju miesto žibintu.
 
Kažkas vis tiek lieka:
juodos žemės sauja –
atsivežtas turtas,
kur slepia užsilikusį
lietuvišką slieką.
Ritasi tautų ratas užburtas,
paskutinis staigus vingis,
o jam be žiemos
gyventi taip tingis...