Atraski Viešpatie, iš naujo
mane - paklydusį priimk -
paslėpk, kaip akmenuką saujoj
ir nuo manęs paties apgink.
Atleisk man - vėl aš sukietėjęs
ir sausas - juk akmuo esu,
ir nors žinai, kad nusidėjau -
vėl pašauki mane vardu.
Pašaukęs, vieno nepalieki -
ištikimai laikai delne -
nuo Tavo ašaros sudrėkęs
imu aš atspindėt Tave.
Tave, kaip gelbėtoją savo
širdim išmokstu atpažint
ir tai, kas prarasta, iš naujo
man leidi vėl susigrąžint. --
Todėl laimingas aš keliauju -
akmuo, atspindintis Tave,
nes atrastas Tavęs iš naujo
ir išsuptas Tavam delne.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-15 15:10:52
gražu, tik suabejočiau ar galima akmeniu įvardyti tokią jautrią sielą...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-11-30 17:35:08
labai gražiai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-28 22:19:41
Geros eilės. Jaučiu, kad autorius religingas. Gal tik taip atrodo. Na, sprendžiu ne tik iš šių eilių, nes seku ir kitus kūrinius.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-11-28 20:46:30
dvasingai, jausmingai...man patiko kūrinio išdėstymas ir mintys