Lyg prievaizdas laukais prabėgo
Ir lapkritis... Žiema tuoj stos.
O tuos, kurie kol kas nemiega,
Ant rankų vėjas užsūpuos...
Šalna pabrauks per žemės veidą
Pasidabruotu teptuku,
Primals aukštybių sargas snaigių
Ir bers per sietą ant laukų...
Atskris vėl sniegena prie lango,
Nedrąsiai snapeliu bilsnos...
Vaišinsiu ją... Neles iš rankos,
Bet džiaugsmo mudviem nestokos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-11-28 18:55:08
nuoširdu, miela
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-11-28 16:56:55
Tikras, nuoširdus jausmas, kuris lyrikai labiausiai reikalingas. O takas, atvedęs iki sniegenos, — nuostabus.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-11-27 23:50:55
Gražiai preliudu eita į prasminį pabaigos sakinį...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-27 22:08:13
Švelnus. Patinka sniegenos, pas mus jos vienos gražiausių.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-11-27 20:59:31
Nuoširdu. Ypač paskutinis posmelis tikra atgaiva...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2014-11-27 20:34:44
Gražūs žiemos potėpiai...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-11-27 18:06:24
Lengvas tarsi pirmosios snaigės...