Lyg prievaizdas laukais prabėgo
Ir lapkritis... Žiema tuoj stos.
O tuos, kurie kol kas nemiega,
Ant rankų vėjas užsūpuos...

Šalna pabrauks per žemės veidą
Pasidabruotu teptuku,
Primals aukštybių sargas snaigių
Ir bers per sietą ant laukų...

Atskris vėl sniegena prie lango,
Nedrąsiai snapeliu bilsnos...
Vaišinsiu ją... Neles iš rankos,
Bet džiaugsmo mudviem nestokos.