tyla lyg kirtis čaižesiu per miglą
kur požeminės upės garsiai senka
tau nusisukus žvilgsny tvenkias sniegas
nutirpsta rytas
vėjas laižo ranką
atsiprašydamas kad ne laiku užklupo
ant sienos tvinksi laikrodis sustojęs
aš pasistiebus ligi tavo lūpų
neužmirštuolių šukės mums po kojom
ir snaigės skamba
duždamos į veidą
ir regis šitas ilgesys užtruko
juk ne tave man
mano mielas
skauda
neišbrendamą
begalinį
rūką
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2014-12-25 10:10:36
!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-26 00:34:51
Be žodžių.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-11-25 21:59:10
Kaip pasiilgo akys ir siela...atleiskite už išraišką..bet jūs taip gražiai skaudate...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-11-25 21:09:56
Mokėjimas žodžiu išreikšti jausmą: šiltą, viltingą, paslapties skraiste apgaubtą - štai kas ryškiai įspaudžia autorystės anspaudą...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2014-11-25 18:13:26
Stipri, gūsinga poezija.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-11-25 16:09:44
Miela rasti tikrą poeziją...
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2014-11-25 15:59:50
labai gražu, taip sklandžiai ir jautriai.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-11-25 15:41:33
Atėjau pasakyti ačiū už mielą jausmų šilumą.