tyla lyg kirtis čaižesiu per miglą
kur požeminės upės garsiai senka
tau nusisukus žvilgsny tvenkias sniegas
nutirpsta rytas
vėjas laižo ranką
atsiprašydamas kad ne laiku užklupo
ant sienos tvinksi laikrodis sustojęs
aš pasistiebus ligi tavo lūpų
neužmirštuolių šukės mums po kojom
ir snaigės skamba
duždamos į veidą
ir regis šitas ilgesys užtruko
juk ne tave man
mano mielas
skauda
neišbrendamą
                begalinį
                           rūką