Krinta snaigės čežėdamos,
Eina stirnos per sodą,
O ištįsusios prieblandos
Tarpe balto ir juodo.
Tai toks tarpinis laikas
Tarsi esant nebūti.
Dūmai, glostantys kraigą,
Ne per klaidą ištrūkę — 
Dar ne speigas, ne gruodas,
Bet jau spraga ugniakuras.
Krinta snaigės, ir sodas 
Stirnom viešinčiom pakeri.
Išrisnojo išdidžios
Lyg malonę suteikusios.
Šuo jas urzgesiu lydi — 
Juk aploti nereikia.
Peizaže viskas vietoje — 
Pilka, juoda ir balta.
Snaigės baigė čežėti.
Rymo medžiai su paltais.
Ar jauti, kaip ramybė
Visą erdvę užpildo?
Rasim rytmetį brydę,
Išsiraizgiusią kilpomis — 
Viskas rišta į vienį,
Tik smalsauk, tik stebėki,
Bet virš sodo jau mėnuo
Kviečia eiti ilsėtis.
Šviesulys mūsų minčiai 
Reikalingas net naktį,
Kai galva knapsi, linkčioja.
Ar jai būtį suprasti?...