Esant nebūti
Krinta snaigės čežėdamos,
Eina stirnos per sodą,
O ištįsusios prieblandos
Tarpe balto ir juodo.
Tai toks tarpinis laikas
Tarsi esant nebūti.
Dūmai, glostantys kraigą,
Ne per klaidą ištrūkę —
Dar ne speigas, ne gruodas,
Bet jau spraga ugniakuras.
Krinta snaigės, ir sodas
Stirnom viešinčiom pakeri.
Išrisnojo išdidžios
Lyg malonę suteikusios.
Šuo jas urzgesiu lydi —
Juk aploti nereikia.
Peizaže viskas vietoje —
Pilka, juoda ir balta.
Snaigės baigė čežėti.
Rymo medžiai su paltais.
Ar jauti, kaip ramybė
Visą erdvę užpildo?
Rasim rytmetį brydę,
Išsiraizgiusią kilpomis —
Viskas rišta į vienį,
Tik smalsauk, tik stebėki,
Bet virš sodo jau mėnuo
Kviečia eiti ilsėtis.
Šviesulys mūsų minčiai
Reikalingas net naktį,
Kai galva knapsi, linkčioja.
Ar jai būtį suprasti?...