Santrauka:
Kiekvienas savyje nešiojam vilką, kuris labiau nei sumedžiotas, bijo būti prijaukintu.
Nepraverk langų
Aš prie jų negaliu prisiliesti
saldūs dūžiai širdies
uždaryti į pravirą kiautą
mane masina
perbristi dangų lyg miestą
ligi tavęs
ligi šiluma spindinčių rankų
tik nepraverki langų
aš pažįstu šį virpulį
godžios akys
įsminga į sielą per tylintį stiklą
mano žvėris
po akimirką pradeda tirpti
tik neatverki širdies
tik neleisk jam išnykti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2014-11-27 22:27:36
nuostabu!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-11-23 19:44:29
be galo jusminga..lig sielos gildo...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-23 18:51:33
Kažkaip man labiau iš vyriškų pozicijų nuskambėjo. Tai mes esam vilkai, ta prasme, bijantys, kad prijaukins. Bet tas tiesa – ir mes po akimirką pradedam tirpti. O kitąsyk per akimirką ištirpstam :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-11-23 08:55:17
Mūsų baimes gimdo karti patirtis — išdavystės, nuoskaudos, netektys. Iš visų instinktų bent moteriai yra svarbiausias —rasti tarp visų kitų savo jaukintoją.