Kaip nukristi...

 
Kaip nukristi į ugnį, jei pasaulis toks tikras? Minios
Sustiklėjusių žvilgsnių, kuriuos vadinu tik praeiviais,
Nes jie eina su batais taip stipriai asfaltą pramynę...
Skaidrios akys... Va, Jėzau, – na, kokios jos blaivios –
 
Pakabintos ant laikrodžių kyla rodyklėm ir krinta
Gal prie ofiso stalo, o galbūt mašinų aikštelėj,
Eilėje gastronomo... Jausmai lyg drabužiai – į spintą
Ir po užraktu laisvos savaitgalio valandos kelios.
 
Kaip nukristi į pūgą, kad bent dienai išnyktų
Bižuteriniai žodžiai: „Atleiskite, ačiū...“? Iš naujo
Abėcėlę išmokčiau, kad „A“ niekada nebeliktų.
Išardyčiau ir grindinį kietą – palikčiau tik saują
Akmenų –
.........................................................
 
Mesčiau tiesiai į stiklą.
Ir tom duženom braižyčiaus delnus
Kasdien –
Iki kraujo...
kaip lietus

2014-11-21 00:03:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2014-11-27 12:54:54

Kaip nekristi į ugnį... į pūgą...

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-11-23 18:56:43

Pavidalas: autoriui nebūdingo storio eilutės.
Esmė: pritariu Laumelei dėl to, kas įvardinta koktu
Kristi nesudėtinga – tai žemės (o ne Dangaus!) trauka.
O štai kaip liepsnoti ar degti (beje, tai 2 gana skirtingi dalykai...)?

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2014-11-22 20:44:32

Skaudu sutikti abejingą. O, deja, šiais laikais abejingumo apstu...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-11-21 11:04:22

Kartais darosi koktu nuo formoj patalpinto bendravimo, šypsenos... taikliai pastebėta... aštriai rėžia tikrove...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2014-11-21 10:48:20

Tikras, nepasaldintas santykis su tikrove, besiveržiantis iš giliai...