Kaip nukristi į ugnį, jei pasaulis toks tikras? Minios
Sustiklėjusių žvilgsnių, kuriuos vadinu tik praeiviais,
Nes jie eina su batais taip stipriai asfaltą pramynę...
Skaidrios akys... Va, Jėzau, – na, kokios jos blaivios –
 
Pakabintos ant laikrodžių kyla rodyklėm ir krinta
Gal prie ofiso stalo, o galbūt mašinų aikštelėj,
Eilėje gastronomo... Jausmai lyg drabužiai – į spintą
Ir po užraktu laisvos savaitgalio valandos kelios.
 
Kaip nukristi į pūgą, kad bent dienai išnyktų
Bižuteriniai žodžiai: „Atleiskite, ačiū...“? Iš naujo
Abėcėlę išmokčiau, kad „A“ niekada nebeliktų.
Išardyčiau ir grindinį kietą – palikčiau tik saują
Akmenų –
.........................................................
 
Mesčiau tiesiai į stiklą.
Ir tom duženom braižyčiaus delnus
Kasdien –
Iki kraujo...