Pasisemsi į delnus tylos. Nusiprausi.
Priglausi prie stiklo savo mėlyną debesį
Akimis, kurios sugeria dangų.
Atsisuksi, kada sušnabždėsiu į ausį:
Ar sapnai tave dieną aplanko?
Pažiūrėsi nustebusi:
O ar medžiai tikri? Jie – už lango.
Ir žolė. Ir tas paukštis, kur skrenda. Ir vėjas.
Atskirti skaidria siena – nuo mudviejų slepiasi –
Jei matai, dar nereiškia, kad jausi.
O sapnai... Tai – gyvenimas mūsų išėjęs,
Tik šiek tiek neryškus, apsiblausęs...
Vėl sugrįši į debesį –
Niekada ten tavęs nepagausiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2014-11-20 00:05:01
Visiškai sutinku su boliuku dėl tos frazės. Ir mane ji "paguldė ant menčių".
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-11-19 23:00:16
Lietau.... :) gi nuostabiai...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-11-19 22:59:30
labai savitai išreikšti pojūčiai ir vidinis pasaulis
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-11-19 22:18:16
Gražios eilės, nors ir ne man skirtos. O taip norėtųsi... :)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-11-19 14:48:57
Iš anksto sutinku su visų (debesų) mergaičių nuomonėmis.
Vartotojas (-a): megillah
Sukurta: 2014-11-19 01:25:37
O aš bijau sapnuot... O kai sapnai ir diena ir naktį primena tik vieną.
Ta mergaite iš debesies kažkada būt teko... Ir matyt dar vis tenka.