Pasisemsi į delnus tylos. Nusiprausi.

Priglausi prie stiklo savo mėlyną debesį

Akimis, kurios sugeria dangų.

Atsisuksi, kada sušnabždėsiu į ausį:

Ar sapnai tave dieną aplanko?

Pažiūrėsi nustebusi:

O ar medžiai tikri? Jie – už lango.

 

Ir žolė. Ir tas paukštis, kur skrenda. Ir vėjas.

Atskirti skaidria siena – nuo mudviejų slepiasi –

Jei matai, dar nereiškia, kad jausi.

O sapnai... Tai – gyvenimas mūsų išėjęs,

Tik šiek tiek neryškus, apsiblausęs...

Vėl sugrįši į debesį –

Niekada ten tavęs nepagausiu...