Kai balso žinoma spalva
Ir nenublankusi – užliejo,
Nusistovėjus ramuma
Susidrumstė... ar nuskaidrėjo?
Krapnojo praeitis... Žinau –
Mažai kas rudenį bežydi...
Buvai arti. Dabar – arčiau.
Susirgt nenoriu. Kas pagydys?
Bet jutom – žodžiai slys ir slys...
Nesusimąstėm – jų reikėjo?
Sudygs juk pilkas liūdesys,
Nors švelnų ilgesį pasėjom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2014-11-18 10:41:15
Nurimusios širdies kalbesys... dvelkia švelnumu.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-11-18 08:58:18
Lakus, lyriškas, jautrus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-17 22:13:05
Sklandžiai, ritmas labai vykęs tokioms mintims.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-11-17 21:58:58
Nuostabus kūrinys! Tik gal nereikėjo pavadinimo (ar bent tokio, koks yra dabar)? Užtektų žvaigždučių...