Kai balso žinoma spalva
Ir nenublankusi – užliejo,
Nusistovėjus ramuma
Susidrumstė... ar nuskaidrėjo?

Krapnojo praeitis... Žinau –
Mažai kas rudenį bežydi...
Buvai arti. Dabar – arčiau.
Susirgt nenoriu. Kas pagydys?

Bet jutom – žodžiai slys ir slys...
Nesusimąstėm – jų reikėjo?
Sudygs juk pilkas liūdesys,
Nors švelnų ilgesį pasėjom.