Laukais rudeniniais atodūsiais vėjo
be tako paklydus viena —
mačiau — mano meilė pro šalį praėjo
benamė, basa ir liūdna.
Atvėręs duris, aš kviečiau ją sušilti
prie židinio savo širdies,
bet ji negirdėjo, tik tyliai pravirkus
išnyko šešėliuos nakties...
Ir liko krūtinėj atodūsis vėjo,
lietaus ilgesinga daina,
ir meilės, kurios pasikviest nemokėjau,
lig skausmo širdis sklidina...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-15 16:34:24
Pasiliko meilė, žodžiai jos sklidini...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-11-17 22:09:23
...ir vis tik po daina reikėtų kablelio. Dėl šventos ramybės tarp jausmų ir skyrybos (čia stiliaus prasme).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-17 22:05:08
Būtent - viskas labai, labai tvarkinga :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-11-17 17:43:37
puikus darbas, graži lyrika
Jei meilė kviečiama atėjo, tai mokėjot pasikviesti, bet gal ji labai išranki - kažkas nepatiko. Taip, pavasarį tikėkitės...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-11-17 17:01:53
Gal sugrįš pavasarį? :) O jei rimtai – puiki lyrika. Pritariu abiems komentarams.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-11-17 12:34:41
Laukais rudeniniais, atodūsiais vėjo, - gražiai nuvilnijo per širdį žodžiai.