Laukais rudeniniais atodūsiais vėjo
          be tako paklydus viena —
mačiau — mano meilė pro šalį praėjo
          benamė, basa ir liūdna.

Atvėręs duris, aš kviečiau ją sušilti
          prie židinio savo širdies,
bet ji negirdėjo, tik tyliai pravirkus
          išnyko šešėliuos nakties...

Ir liko krūtinėj atodūsis vėjo,
          lietaus ilgesinga daina,
ir meilės, kurios pasikviest nemokėjau,
          lig skausmo širdis sklidina...