Sugauni mintį kaip klevo lapą, blaškomą vėjo,
jo prisilietimas tau vienai, o kaip gundančiai
skambėjo, gal priimk šią tikrovę — ne sapnai...
Priimtum viską į savo sielą, širdį, bet jos talpina
tik švelnius jausmus, ir akys regi troškimus,
o siela negirdi ir nenori įsileisti į namus savus...
.....................................................................
Gal, kad nėra lapų, nereikia ir žodžių, nes plikos
šakos kaip tuščia mintis, o pilka padangė baugi,
todėl baugus ruduo, nes vasara — artima praeitis?..
Ištiestum ranką, paliestum klevą — jis pilkas, šaltas,
nebylus dunkso, lyg kažkam paaukojęs gyvastį savo,
dabar panašus į smėlynų sfinksą iš tolimos praeities...
O mintis kaip lapas sieloje virpa, nes jausmai trokšta
laisvės, erdvės, nors protas pavargęs, nenoriai dirba:
išleisk sieloje sukauptą žodį — erdvėje gal nuskambės?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-11-17 18:18:20
šios autorės mintys filosofinės, bet suintriguojančios ,pamokančios, pvz paskutinis trieilis. Man patiko
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2014-11-16 11:31:57
Toks savotiškai sunkus, tarsi ne visai išbaigtas.