Sugauni mintį kaip klevo lapą, blaškomą vėjo,
jo prisilietimas tau vienai, o kaip gundančiai 
skambėjo, gal priimk šią tikrovę — ne sapnai...

Priimtum viską į savo sielą, širdį, bet jos talpina
tik švelnius jausmus, ir akys regi troškimus,
o siela negirdi ir nenori įsileisti į namus savus...
.....................................................................

Gal, kad nėra lapų, nereikia ir žodžių, nes plikos
šakos kaip tuščia mintis, o pilka padangė baugi,
todėl baugus ruduo, nes vasara — artima praeitis?..  

Ištiestum ranką, paliestum klevą — jis pilkas, šaltas,
nebylus dunkso, lyg kažkam paaukojęs gyvastį savo,
dabar  panašus į smėlynų sfinksą iš tolimos praeities...

O mintis kaip lapas sieloje virpa, nes jausmai trokšta
laisvės, erdvės, nors protas pavargęs, nenoriai dirba:
išleisk sieloje sukauptą žodį — erdvėje gal nuskambės?..