Voratinkliai tyliai nukrinta
Nuo lubų ant durų, ant spintos...
Šiandieną esi išsigandęs,
Šiandieną esi nelaimingas –
Lyg vieniša kambario kandis.
Jauti tą suplėkusią būtį
Ir noris daugiau nei truputį –
Išskridus pro pravirą langą
Su paukščiais padangėj pabūti...
Tačiau realybė aplanko.
Ir krinta voratinkliai, krinta
Nuo lubų ant lango, ant spintos,
Ant durų, ant kambario slenksčio,
Ant to, ko labiausiai nekenčia –
Kad tu sau nesi reikalingas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-11-18 12:57:47
Laikino sąstingio ir nereikalingumo jausmas voratinkliais krenta, bet taip tikroviškai... nevilties minutę eilės daug kam tiktų...ir jaunam ir senam... manau savotiškas vaistas būtų ta kandis...
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2014-11-15 20:04:49
Kaip keista, užeini paskaityti, o autorius su tavimi ima ir kalbasi tekstais....
kaip branginu tokias akimirkas...ir autorius :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-11-14 22:17:04
...stipriai apie vienatvę...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-11-14 21:05:35
Gerai perteikta nuotaika... ir su gilesne potekste.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2014-11-14 20:18:44
Sklandus ir išraiškingas kūrinys. Iš ties malonu tokį skaityti.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-11-14 09:03:24
Iš tiesų toj būty, toj buity kartais gimsta labai skaudžios mintys... ir puikūs žodžiai.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-11-14 00:43:13
Skaudi mintis „kad tu sau nesi reikalingas". Su ja sunku gyventi.