Kai lapkričio naktį nubudau,
Švietė tik laikrodžio rodyklės ir skaičiai.
Žvaigždžių danguje neradau –
Jas sulesė paukščiai našlaičiai.
Tuščias paslaptingas dangau,
Kur baigiasi tavo pločiai ir aukščiai?
Į juodą naktį surikau,
Kai paliečiau tamsą baugščiai.
Apie įkyrųjį lietų nutylėsiu –
Jo lašai į lango stiklą garsiai kaukši.
Kvepėdamas išspaudomis ir pelėsiu,
Į ausį šnibžda: vilku žiemą kauksi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-13 23:55:02
Lyg sutarę su Kuršyte būtumėt, kažkaip mintys sutampa :)))
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-13 20:58:01
Tamsa ir skeletiški orientyrai… Betgi neprisiriškime prie scenografijos, esame bendratyje. (daugiskaita tai aš)
„Kas esu? Kokia visko prasmė ir ko laukiu?“ gali būti apmąstoma ir seno namo sklepe, ir prabangiausiuose rūmuose, ir lauke – žmogus per amžius apniktas kankinančių klausimų, kuriuos siunčia į visokias erdves: konkrečiam asmeniui, žmonijai, dangui. Nors tai vyksta įvairiais būdais, pvz., tyliomis maldomis, dantų griežimu ar kt., čia skausmingą atsakymų, prašviesėjimo laukimą išreiškia autorinė pozicija surikau, somnambuliškas (stačiomis ir nesusivokiant) tamsos graibymas (bet paliesk tamsą, kad gudrus – tai metaforiška ranka). Surikau išsamus, nes riksmas būna ne tik išorinis. Poetiška yra vieta, kurioje kaip žmonės, palesioję šviesos, pasirodo paukščiai našlaičiai. Tu, žmogau, esi vienas iš jų.
Klyk neklykęs – kraupi skylė. Ciferblato mėnulio nėra, ir rodyklės ne kompaso.
Nors užsiminta, kad lietaus tema nutylėsiu, bet tarp eilučių prasiveržia. Lietus, kuris būna ir nuplaunantis, prikeliantis, tokiais lapkričiais kala metodiškai, lyg primindamas memento mori. Stambūs beldžiantys krumpliai atgręžia į praeitį: pažvelk, jau buvo derliaus nuėmimas, naudos išspaudimas, o bendresne prasme – patį prispaudė užgyventų rezultatų suvestinė. Drėgmės ir senaties metafora pelėsis yra ne puvėsis, o savotiškas konservantas. Gal ir vilties penicilinas? Anaiptol.
Nes jau sėlina vilkas – senas pažįstamas iš įvairių žmonijos kolektyvinės kūrybos šaltinių bei asmeninių tyrų.
Nepriklausomai nuo vidinį šypsnį keliančių vaizdinių (man kai kada maišosi, betgi kai vienu metu verki ir juokiesi, tai dramos požymis), čia yra tamsa su fosforuojančiu skeletu. Tavo paties abrozdėlis lange? Paukščio danguj? Laiko kažkur? Šviesos kontūrai?
Naktyje išsitenka ir užplaukusi nuotaika (rudenį), ir bendrai lapkritinė būsena, ir speleologinės kryptys ieškant atsakymų į amžinuosius klausimus.
(Nuo kūrinio poveikio ir komentaras tarsi skeletas, bet aš taip ir norėjau, čia specialiai tokiais fragmentais.)