Gyvenimas tekėjo įprasta vaga: darbas, draugai, šeima. Buvau paprasta, niekuo neišsiskirianti asmenybė. Gyvenimas apvirto aukštyn kojom, kai darbo reikalais nuvykau pas klientą. Turėjau šefui atgabenti akmenį. Mane pasitiko apsauga. Liepė sekti paskui juos. Praėjau metalo detektorių, peršvietė rentgeno spinduliais. Palydėjo iki kabineto. Pasitiko aukštas, juodai apsirengęs vyras.
— Atsiprašau už nepatogumus. Akmuo per daug vertingas, kad patektų į blogas rankas.
Klientas priėjo prie seifo. Atrakino seifą. Ištraukė dežutę.
— Tik nesumanykit atidaryti dežutes. Saugokit kaip savo akį...
Įdėjau dežutę į lagaminėlį. Išėjau iš kabineto. Apsauga mane palydėjo iki automobilio.
Buvo vėlyvas metas. Lijo kaip iš kibiro. Kelio beveik nesimatė. Paskutinę akimirką pastebėjau katę. Užguliau stabdžius. Automobilis porą kartų nužiuožė šlapiu asfaltu, trenkėsi į medį. Išlipau iš automobilio. Žaibas trenkė į medį. Pakutinę akimirką atšokau nuo durelių. Medis nuvirto ant automobilio. Iš automobilio liko laužo krūva.
— Po velnių, tik per plauką nežuvau, — murmėjau po nosimi rinkdamas policijos numerį.
Po kelių minučių atvažiavo policija.
— Pone, Jūs laimės kūdikis. Galėjote žūti... Lipkite į automobilį. Parvešime Jus namo.
Be jokių nuotykių pasiekiau namus.
Lagaminėlį padėjau ant staliuko. Nusirengiau. Paėmiau lagaminėlį ir nuėjau į svetainę. Iš lagaminėlio išėmiau akmenį. Padėjau akmenį ant staliuko ir nuėjau į virtuvę.
„Nesuprantu, kam šefui reikalingas bevertis akmuo“, — pildamas sultis į stiklinę galvojau aš.
Grįžau į svetainę. Stiklinė iškrito iš rankų. Ant kilimo išsiliejo sultys. Pažiro stiklo šukės.
— Po šims paraliais, man ir sekasi, — murmėjau po nosimi, rinkdamas stiklo šukes.
Išvaliau kilimą. Išmečiau šukes. Grįžau į svetainę. Paėmiau į rankas akmenį. Akmuo tapo sunkesnis. Skleidė šilumą.
„Kas per velniava”, – bandydamas akmenį įgrūsti į dežutę galvojau aš.
Įdėjau akmenį į lagaminėlį. Pasiklojau lovą ir nuėjau miegoti.
Kaip sako patarlė: rytas protingesnis už vakarą.
****
Pramerkiau akis. Gulėjau ant šaltos, akmenuotos žemes. Virš galvos skraidė juodi paukščiai. Pūtė šaltas šiaurės vėjas. Pasukau galvą į dešinę pusę. Šalia manęs gulėjo pusiau sulestas žmogus. Pašokau. Mindžikuodamas nuo vienos kojos ant kitos, apsidairiau. Kur aš? Kaip čia patekau?
— Kas jūs toks?
Pasukau galvą į tą pusę, iš kur sklido balsas. Pamačiau raitelį. Jis dėvėjo šarvus. Rankoje laikė kardą.
— Aš...
— Vienas ir be ginklo. Šiais laikais labai pavojinga. Keliauju į Vilnių. Galiu...
— Būkite toks malonus...
— Lipkite ant žirgo. Stipriai laikykites.
Vilniaus nepasiekėme. Užklupo naktis. Apsistojome smuklėje. Raitelis, kurio vardas buvo Antanas, nuėjo užsakyti alaus. Sėdėdamas smuklėje ir dairydamasis aplinkui suvokiau, kad atsidūriau nepažįstamoje Lietuvoje.
Daugiausiai prie staliukų sėdėjo kariai. Atokiau nuo karių alų gėrė civiliai: nuo valkatų iki ponų, kuriuos akylai saugojo sargybiniai. Smuklėje buvo tylu, kaip laidotuvėse.
— Svetimšali, iš kurios karalystės atvykai? — statydamas bokalus ant staliuko, paklausė Antanas.
— Antanai, gal gali papasakoti apie savo šalį?
— Tu esi Lietuvos Didžiojoje karalystėje. Mūsų valdovas yra Aleksandras iš Gediminaičių dinastijos. Tai sena ir garbinga dinastija, kuri LDK valdo nuo 1316 m. Aleksandras vienintelis, kuris neleidžia Maskvos Didžiajai kunigaikštystei įsiviešpatauti Europoje.
— Jūs kariaujate su Maskvos...
— Karas su petraukomis tęsiasi jau keturiolika metų...
Į smuklę įbėgo sužeistas karys.
— Rusai puola...
Tyla, viešpatavusi smuklėje, sprogo kaip atominė bomba. Civiliai, perrėkdami vienas kitą, koneveikė rusus, kurie nesivaržydami grobė jų žemes. Kariai atsistojo ir išėjo. Išėjau paskui karius.
— Tomai, lik smuklėje. Civiliai nekariauja...
— Aš vykstu su tavimi.
— Kaip nori...
Lietuviai, kaip audringa jūra, puolė rusus. Rusai laukė puolimo. Jie, lyg įniršęs žvėris, puolė lietuvius. Susikovė dvi galingos jėgos. Tai buvo žiaurios ir daug aukų pareikalavusio kautynės. Neretai, sulūžus kardui ar kritus žirgui, lietuviai plikomis rankomis puldavo rusus. Jie eidavo į tikrą mirtį, nes žinojo, kad už juos bus atkeršyta.
— Gerai valdai ginklą.... — perrėkdamas triukšmą į ausį užriko Antanas.
— Antanai, mums reikalingas pastiprinimas. Rusų yra daugiau. Jie...
Tai buvo paskutiniai mano žodžiai. Pajutau skausmą krūtinėje. Kritau veidu į kraujo balą. Akyse tapo tamsu. Praradau sąmonę.
****
Pramerkiau akis. Gulėjau savo lovoje. Pažiūrėjau į laikrodį. Buvo pusė aštuonių ryto.
„Velnias, pavėluosiu į darbą“, — galvojau šokdamas iš lovos.
Nugriuvau ant kilimo. Atsikėliau ir kentėdamas didžiausius skausmus nuėjau į vonios kambarį. Pažiūrėjau į veidrodį. Pasibaisėjau. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Iš žaizdų bėgo kraujas. Atsisėdau ant vonios krašto ir susimąsčiau.
„Gal čia eilinis vyriausybės eksperimentas? Gal čia realybės šou?... Nusiuntė mane...“
Sučirškė durų skambutis. Nuėjau atidaryti durų.
— Pone, kodėl manęs nepaklausėt? Kodėl atidarėtė dežutę?
— Pone, gal galite paaiškinti?...
— Akmuo — durys. Jis sujungia mūsų pasaulį su kitu pasauliu. Turėdami akmenį galite keliauti iš vieno pasaulio į kitą. Tik atsiminkite, abu pasauliai tarpusavyje susieti. Joks įvykis iš jų nelieka be atsako antrajam.
Likau vienas. Tik dabar suvokiau, kokios galimybės manęs laukia. Galėsiu keliauti iš vieno pasaulio į kitą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-11 23:52:53
Parašyta sklandžiai, švariai, truputį kapotais trumpais sakiniais – kūrinys lengvai skaitomas. Pavadinimas atitinka turinį. Pabuvojus šen ir ten, gal kiek per tiesmuka pabaiga (kur paaiškinima, kas yra akmuo), bet šiaip pastabų neturiu.
Po šims paraliais > derinys įdomus, gal čia ir tinka, o šiaip tai būtų arba po šimts, arba po paraliais