Tas šaltas ir žvarbus lietus...
tas rudeninis vėjas
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs.
Ir aš matau — tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų —
skraidau kažkur tarp debesų
ir vėl save pametęs,
kaip lapas klevo nuo šakos
atplėštas — be gyvybės
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,
kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno —
tik Tau vienam mane suprast,
tik Tu gali taip švelniai
mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas,
ateiki, Viešpatie, prašau —
atleisk man pagailėjęs,
priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-15 21:47:32
Tarsi giesmė, skambanti Viešpačiui... širdinga
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2014-11-14 20:36:29
Perskaičiau jūsų kūrinius, labai patiko. Tikiuosi dar daug kartų džiaugtis jūsų kūryba...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-11-11 12:41:40
Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-10 16:17:08
Gerai surimuota, be priekaištų praktiškai. Ir skaitosi (čia apie minties vientisumą) puikiai. Netgi pradžioje maniau, kad tai bus eilės apie žemišką meilę :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-11-10 11:21:08
Rudeniškas, gilus, mąslus ir įtaigus žodis.