Tas šaltas ir žvarbus lietus...
           tas rudeninis vėjas
širdies išklibina vartus
           taip nelauktai atėjęs.

Ir aš matau — tas pats esu,
           kaip ir prieš šimtą metų —
skraidau kažkur tarp debesų 
           ir vėl save pametęs,

kaip lapas klevo nuo šakos
           atplėštas — be gyvybės
vėl ieškau Tavo Artumos, 
           Tavos širdies ramybės,

kur vėl galiu save atrast,
           prigludęs Tau ant delno —
tik Tau vienam mane suprast,
           tik Tu gali taip švelniai

mylėt, žvarbus lietus kai plaus
           ir plaks vėl šaltas vėjas,
ateiki, Viešpatie, prašau —
           atleisk man pagailėjęs,

priglausk paklydusį,  priimk
           ir vėl į savo širdį
ir niekada daugiau neleisk 
           nuo jos man atsiskirti.