Mano mūza jums parūpo,
žodžių kerinti galia,
liepžiedžių medus ant lūpų,
liepa — lapkritį žalia.
Nepaliks snieguos ji pėdų,
man žodžius keistus diktuos,
vasarą vis ūks pelėda,
žiemą ji vaitos sapnuos.
Vis vedžios nakčia už nosies,
meilę amžiną žadės,
glėbyje tamsoj kvatosis,
su aušra staiga išblės.
Tik paliks ji sieloj žymę,
burtą vasaros gėlių,
lyg ji būtų sugrąžinus
dvelksmą tos, kurios geidžiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-11-10 09:59:09
Valiūkiška mūza :) Gražu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-09 22:57:44
Jo, pritariu Pakeleiviui, man šioji Mūza linksmoka pasirodė. Tai dėl tokios eilių formos. Bet gerai, kai Mūza nosies nenukabina :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-11-09 22:37:50
Labai gerai skaitėsi, toks šviesus ir lyrinis eilius
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-09 22:09:18
Mūzos dažniau vaizduojamos kiek kitaip kerinčios, o šioji – išraiškingo charakterio.