Mano mūza jums parūpo,
žodžių kerinti galia,
liepžiedžių medus ant lūpų,
liepa — lapkritį žalia.

Nepaliks snieguos ji pėdų,
man žodžius keistus diktuos,
vasarą vis ūks pelėda,
žiemą ji vaitos sapnuos.

Vis vedžios nakčia už nosies,
meilę amžiną žadės,
glėbyje tamsoj kvatosis,
su aušra staiga išblės.

Tik paliks ji sieloj žymę,
burtą vasaros gėlių,
lyg ji būtų sugrąžinus
dvelksmą tos, kurios geidžiu.