Aš nekalbu, miela, tik giesmę aukoju
šešėliams, stabams ir sapnams,
kai krinta prie tavo baltų deivės kojų
naktis, nors skirta ji ne man.
Sujungė tyla mus ir vakaro godos,
ir vizijom plaukė rytai, vakarai,
nors vienišas kartais naktim aš klajoju,
kol neišsisklaido kerai.
Jaučiu, kaip tamsa įsibrauna į širdį,
šalčiu surakina jausmus,
sapnuos tavo žingsniai staiga pasigirdę
man atkelia saulėn vartus.
Tu sapnas, tu vizija man, apakimas,
svajonė atklydus šviesi,
tu būk, nepradink, – šaukiu aš užkimęs, –
man visas pasaulis esi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-11-08 19:31:12
Tarsi sonetas... Gražūs jausmai... Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-08 17:50:46
Taip, kartais man Mūza dingsta porai savaičių ir tada ima nerimas. Bet Mūza yra tartum moteris – jei tu jai nepatiksi, šauk nešaukęs... O jei esi mielas, ji visada sugrįš...