Aš nekalbu, miela, tik giesmę aukoju
šešėliams, stabams ir sapnams,
kai krinta prie tavo baltų deivės kojų
naktis, nors skirta ji ne man.

Sujungė tyla mus ir vakaro godos,
ir vizijom plaukė rytai, vakarai,
nors vienišas kartais naktim aš klajoju,
kol neišsisklaido kerai.

Jaučiu, kaip tamsa įsibrauna į širdį,
šalčiu surakina jausmus,
sapnuos tavo žingsniai staiga pasigirdę
man atkelia saulėn vartus.

Tu sapnas, tu vizija man, apakimas,
svajonė atklydus šviesi,
tu būk, nepradink, – šaukiu aš užkimęs, – 
man visas pasaulis esi.