Sakai, žaizda gili, tamsi ir vis pūliuoja,
O skausmas toks nežmoniškai saldus…
Bet siela tavęs laukia, gydo ir globoja –
Ji žino, kur yra gyvenimo medus.
Išdrįski nert į žaizdą – ją apsikabinti,
Išverkt visus skausmus, lai siela sužydės.
O jei nebegali dar – sau prisipažinki,
Kad tu nesutinki paleisti praeities.
Taip pamažu atrasi laisvę būti šiandien
Be praeities naštos – lyg medžiai vėl nuogi,
Paruošę pumpurus pavasarinei šventei.
Ar savo sielos laisvės troškimu degi?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-07 00:20:02
Geras klausimas...
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-11-06 14:31:26
Ar savo sielos laisvės troškimu degi?
Atrodo retorinis klausimas, bet toks taiklus, tiesiai į širdį:)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-11-06 07:31:37
O kad taip lengva būtų paleisti tai, kas gražiausia! Bet eilės teisingos, yra apie ką pamąstyti...