Sielos laisvė

Sakai, žaizda gili, tamsi ir vis pūliuoja,
O skausmas toks nežmoniškai saldus…
Bet siela tavęs laukia, gydo ir globoja –
Ji žino, kur yra gyvenimo medus.

Išdrįski nert į žaizdą – ją apsikabinti,
Išverkt visus skausmus, lai siela sužydės.
O jei nebegali dar – sau prisipažinki,
Kad tu nesutinki paleisti praeities.

Taip pamažu atrasi laisvę būti šiandien
Be praeities naštos – lyg medžiai vėl nuogi,
Paruošę pumpurus pavasarinei šventei.
Ar savo sielos laisvės troškimu degi?
Laimužė

2014-11-06 07:29:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-11-07 00:20:02

Geras klausimas...

Vartotojas (-a): Nikole Bergman

Sukurta: 2014-11-06 14:31:26

Ar savo sielos laisvės troškimu degi?
Atrodo retorinis klausimas, bet toks taiklus, tiesiai į širdį:)

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-11-06 07:31:37

O kad taip lengva būtų paleisti tai, kas gražiausia! Bet eilės teisingos, yra apie ką pamąstyti...