Sakai, žaizda gili, tamsi ir vis pūliuoja,
O skausmas toks nežmoniškai saldus…
Bet siela tavęs laukia, gydo ir globoja –
Ji žino, kur yra gyvenimo medus.
Išdrįski nert į žaizdą – ją apsikabinti,
Išverkt visus skausmus, lai siela sužydės.
O jei nebegali dar – sau prisipažinki,
Kad tu nesutinki paleisti praeities.
Taip pamažu atrasi laisvę būti šiandien
Be praeities naštos – lyg medžiai vėl nuogi,
Paruošę pumpurus pavasarinei šventei.
Ar savo sielos laisvės troškimu degi?