Būna dienų be tavo akių –
Širdis vėl palaidoja protą.
Lakią mintį į šoną veju,
Išmainęs į jausmą banguotą.
Liejas iš lūpų juokas kartus,
Šaltas auksas širdį dabina.
Šypsenoj slepias skausmas saldus,
O nerimas temdo krūtinę.
Degu, degu apmaudu tyliai,
Sakyki, kodėl nematai?
Kiek dar aš kentėsiu nebyliai?
Nejaugi, nejau amžinai?..
Ir skęstu žydroj praeity,
Kur gera – taip tylu, gaivu!
Nors nėra tavęs tam kely...
Svajonėje toj man ramu.
Vienatvė migdo vėlei,
Sapnų ilgiuosi paprastų.
Belieka laukti kantriai
Pirmųjų ryto spindulių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-11-01 21:59:09
,,,nejaugi,nejaugi nejaugi lig šiolei
manęs tu dar nematai..." - žodžiai iš kažkokios dainos,ar ne?
O šio kūrinio lyrika graži.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-01 21:26:56
Ilgesys... Jis negęsta, tad degant yra daugiau galimybių kurti - juk tas degimas stimuliuoja jausmus.