Būna dienų be tavo akių –
Širdis vėl palaidoja protą.
Lakią mintį į šoną veju,
Išmainęs į jausmą banguotą.

Liejas iš lūpų juokas kartus,
Šaltas auksas širdį dabina.
Šypsenoj slepias skausmas saldus,
O nerimas temdo krūtinę.

Degu, degu apmaudu tyliai,
Sakyki, kodėl nematai?
Kiek dar aš kentėsiu nebyliai?
Nejaugi, nejau amžinai?..

Ir skęstu žydroj praeity,
Kur gera – taip tylu, gaivu!
Nors nėra tavęs tam kely...
Svajonėje toj man ramu.

Vienatvė migdo vėlei,
Sapnų ilgiuosi paprastų.
Belieka laukti kantriai
Pirmųjų ryto spindulių.