Ir ramstosi šakom ruduo sužvarbęs,
Kedena vėjas likusius lapus,
O akys aprėpia taip godžiai dangų,
Lyg savintųsi saulę į namus.
Širdies kertelėj paruoštas jau rūmas.
Dejonės darganų jo nepalies.
Ten žydi sodai, tarpsta viltys naujos –
Žiema nepasiekia žiedų gimties.
Tik kartais laišką nuneša paukštelis.
Čia ratas sukasi margų dienų,
Tai liūdesys, tai džiaugsmas grindžia kelią –
Ir juo lyg karuselė suka mus.
Tik draugiškas petys išlaiko naštą,
Parkritusį išgelbsti ištiesta ranka.
Ne šakos tai –gerumas ramsto dangų,
Dangus jį sugrąžina mumyse...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-11-26 14:09:34
Ne šakos tai – gerumas ramsto dangų,
Dangus jį sugrąžina mumyse...
Puiki mintis...
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2014-10-31 06:37:56
Toks mielas, švelnus, gundantis tas - Gerumas...
Gražiai parašyta. Pasiimu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-31 00:18:02
Altruistinis. Gražu ir miela.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-10-30 22:10:25
Labai jautrus ir šviesus
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-10-30 19:57:19
Iš ko pažinsi gerą širdį?..Švelni Tavo poezija, Laimute.