Ir ramstosi šakom ruduo sužvarbęs,
Kedena vėjas likusius lapus,
O akys aprėpia taip godžiai dangų,
Lyg savintųsi saulę į namus.
Širdies kertelėj paruoštas jau rūmas.
Dejonės darganų jo nepalies.
Ten žydi sodai, tarpsta viltys naujos –
Žiema nepasiekia žiedų gimties.
Tik kartais laišką nuneša paukštelis.
Čia ratas sukasi margų dienų,
Tai liūdesys, tai džiaugsmas grindžia kelią –
Ir juo lyg karuselė suka mus.
Tik draugiškas petys išlaiko naštą,
Parkritusį išgelbsti ištiesta ranka.
Ne šakos tai –gerumas ramsto dangų,
Dangus jį sugrąžina mumyse...