Tamsi naktis. Greit ketvirtos sargybos metas —
           kaip man liepei, į kitą krantą valtyje iriuos.
Tarytum aklas, tikslą jau seniai pametęs
           esu, — ir tik Tavęs toje tamsioj nakty ilgiuos.

Nepadeda man priešpriešinis vėjas,
           nebežinau — pirmyn judu ar atgalios —
grėsmingos bangos jau į valtį liejas —
           aš be Tavęs apleistas, vienišas jaučiuos.

Ateiki, Viešpatie, į tą vienatvės šaltį
           ateik savo žodžiu: „Nenusimink. Tai aš. Drąsos!“
Ateik ir pasilik apsemtoj mano valty
           ir leisk man su Tavim sulaukt aušros --

O Tu likai krante ir vienas ten meldeisi,
           neleisdamas pražūti man tamsioj nakty -—
nebetikėjau, kad taip greit ateisi,
           kad neištartą dar Tu mano maldą išgirsti.

Naktis. Tuoj auš. Jau ketvirtos sargybos metas,
           ant kelių Tau padėjęs galvą užmigau.
Nurimo vėjas, o rūkuos jau kitas krantas matos —
          ir aš laimingas, kad Tave tą naktį sutikau.