Ketvirtos sargybos metas
Tamsi naktis. Greit ketvirtos sargybos metas —
kaip man liepei, į kitą krantą valtyje iriuos.
Tarytum aklas, tikslą jau seniai pametęs
esu, — ir tik Tavęs toje tamsioj nakty ilgiuos.
Nepadeda man priešpriešinis vėjas,
nebežinau — pirmyn judu ar atgalios —
grėsmingos bangos jau į valtį liejas —
aš be Tavęs apleistas, vienišas jaučiuos.
Ateiki, Viešpatie, į tą vienatvės šaltį
ateik savo žodžiu: „Nenusimink. Tai aš. Drąsos!“
Ateik ir pasilik apsemtoj mano valty
ir leisk man su Tavim sulaukt aušros --
O Tu likai krante ir vienas ten meldeisi,
neleisdamas pražūti man tamsioj nakty -—
nebetikėjau, kad taip greit ateisi,
kad neištartą dar Tu mano maldą išgirsti.
Naktis. Tuoj auš. Jau ketvirtos sargybos metas,
ant kelių Tau padėjęs galvą užmigau.
Nurimo vėjas, o rūkuos jau kitas krantas matos —
ir aš laimingas, kad Tave tą naktį sutikau.