Kai senelis išėjo,
Močiutė paseno.
Kiekvieną vakarą
Kai eidavo užkabint
Durų, gimdavo po
Naują raukšlę, į kurią
Tilpdavo viso pasaulio
Senumas.
Tada ji verkdama nuo
Šviesos megzdavo
Man kojines, visada
Supainiodama akis,
Visada per
Dideles lyg laukdama,
Kol užaugsiu ir
Užpildysiu tas raukšles,
Gyvenimo linijas,
Raganų perpieštas jai
Ant veido.
Vieną naktį užmigusi ji
Nešė tas kojines seneliui:
Aš jaučiau, kaip po truputį
Ji sušildo
Jo kojas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-10-16 23:30:44
Gerai.
Užpildysiu tas raukšles, Nešė tas kojines seneliui > kartoti tas labai svarbu?
Apskritai ir Užpildysiu tas raukšles, / Gyvenimo linijas, / Raganų perpieštas jai / Ant veido. > beveik ir nebūtina, nes per daug aiškina.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-10-15 19:49:25
...žodžiai iš širdies...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-10-15 17:27:17
labai nuoširdu ir tikra
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-10-15 13:49:09
Tikrai labai jautru, išgyventa. Man truputį kliūva eilėraščio pavadinimas, tiksliau žodelis "kitas"...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-10-15 10:45:30
Tikrų jausmų labai vykusi išraiška. Artumas per paprastus dalykus. Kai atveriama poezija kasdienybėje, pasiekiamas didysis meno tikslas.
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-10-15 06:06:16
Amžina duoklė mirčiai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-15 04:38:40
Iš tiesų geras darbas. Labai nuoširdus. Ir šiltas. Ne tik dėl senelio kojinių :)